Stasys Vainiūnas – asmenybė, kurioje įsikūnijo atlikėjo, kūrėjo ir pedagogo talentai. Pats būdamas profesionalus ir aktyviai koncertuojantis pianistas, jis reiškėsi kaip solistas ir kamerinių ansamblių dalyvis, neretai skambindavo savo kūrybą. Aktyviąją savo gyvenimo dalį jis dirbo ir fortepijono dėstytoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo fortepijono katedros vedėju.
S. Vainiūno meninė asmenybė brendo permaininguose ideologiniuose bei stilistiniuose kontekstuose. Pirmas reikšmingas šio kompozitoriaus opusas – „Mažoji vabzdžių siuita“ fortepijonui – sukurtas 1940-aisiais, žymėjusiais naujų ir esminių politinių pokyčių Lietuvoje pradžią: sovietų okupacija, paskui – vokiečių okupacija ir vėl sovietų okupacija. Netrukus šiam, dar visai nedidelę kūrybinę patirtį turinčiam kompozitoriui buvo lemta tapti viena ryškiausių pokario Lietuvos muzikinės scenos figūrų.
S. Vainiūnas ir jo amžininkai
Įprasta šį kompozitorių ir pianistą sieti su kitais dviem bemaž vienmečiais lietuvių kompozitoriais – Baliu Dvarionu (1904–1972) ir Antanu Račiūnu (1905–1984). Ir nors visų jų kūrybinis pagreitis, vertybiniai muzikos orientyrai bei žanriniai prioritetai buvo skirtingi, tačiau dėl pokaryje susiklosčiusios situacijos jie neretai buvo jungiami į vieną „grupę“, anuomet vadintą „DvaRaVa“.
1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, ženkliai pasikeitė Lietuvos menininkų situacija, taip pat stilistinis ir socialinis muzikinės kūrybos kontekstas. Sovietų okupacija suardė natūralią Lietuvos muzikos raidą, o kaitos akivaizdoje iškilo nauji lyderiai: 4-ame dešimtmetyje stambiomis formomis debiutavęs Juozo Gruodžio (1884–1948) mokinys A. Račiūnas; kompozicijoje protarpiais besireiškiantis, bet tuo laiku jau pripažintas pianistas ir dirigentas B. Dvarionas; ir pianistas, vargonininkas bei kompozitorius S. Vainiūnas – Rygos lietuvis, Rygos konservatorijos absolventas, iki 1938 m. gyvenęs Latvijos sostinėje.
S. Vainiūnas pianistas
Persikėlęs gyventi į Lietuvą, S. Vainiūnas ėmėsi fortepijono pedagogo darbo, tačiau jau buvo spėjęs pagarsėti ir kaip pianistas virtuozas. Šį vardą jam pelnė periodiškai rengiami rečitaliai Latvijoje ir Lietuvoje bei tarptautiniu pripažinimu paženklinta pianisto koncertinė veikla – 1933 m. jis tapo laureatu Vienos tarptautiniame dainininkų ir pianistų konkurse; 1935–1936 m. tobulinosi Vienos muzikos akademijoje prof. Emilio von Sauerio fortepijono klasėje ir epizodiškai Eduardo Steuermanno kompozicijos klasėje.
Tad Vainiūno estetinį ir meninį skonį jaunystėje formavo dviejų kultūros centrų muzikinė atmosfera – Rygos ir Vienos. Formavo jį ir paties atliekamas fortepijoninis repertuaras, kuriame svarbią vietą užėmė ne vien romantinė muzika, bet ir impresionistų kūryba. Visa tai ugdė ir brandino Vainiūno kūrybinę patirtį, kurios sąlygota jo muzika, nors tiesiogiai ir nesusisaistė su jokiomis moderniomis technikomis, bet visada išliko „raštinga“, ori, nepalytėta sentimentalumo, perdėto jausmingumo ar lyriškų literatūrinių programų šešėlių. Ji visa alsuoja rimtimi, miesto žmogaus patirtimi, universaliomis prasmėmis. Visa tai liudija nuosekliai evoliucionavusi S. Vainiūno kūrybos stilistika, sudėtinga muzikos kalba bei grynosios muzikos formose kontempliuojama dvasinė patirtis. Šiuo požiūriu ypač išsiskiria jo vėlyvieji darbai, juose glūdintis skausmas, dramatizmas.
S. Vainiūnas kompozitorius
S. Vainiūno kompozitoriaus kelias prasidėjo 1940 m. „Mažąja vabzdžių siuita“. Pirmoji kūrybinio intensyvumo banga, kuomet kūryba akivaizdžiai ėmė stelbti pianisto veiklą, sutapo su niūria okupuotos Lietuvos pokario metų tikrove, kurios meniniame gyvenime įsivyravo to meto partinių ideologų propaguojamas socrealizmo stilius, reikalaujantis romantinės, liaudies dainų citatomis pagrįstos muzikos, optimistinio patoso. Pagrindinėmis oficialios meninės kūrybos gairėmis buvo skelbiami „partiškumas, liaudiškumas, masiškumas“.
Tuo metu viena po kitos gimė kompozitoriaus stambios formos partitūros – Fortepijoninis trio, Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui (1945), Rapsodija dviems fortepijonams ir orkestrui (1947), kuriose galime aptikti stilistinio margumo, romantinio mąstymo, autentišku pavidalu pasirodančių liaudies dainų melodijų, faktūrinių šablonų. Nepaisant to, ankstyvą šių kompozicijų sėkmę netruko aptemdyti debesys: vis giliau šaknis įleidžiant sovietų ideologiniam diktatui, pasipylė grėsmingi priekaištai kompozitoriams, kaltinant juos formalizmu, perdėtu intelektualizmu. Kliuvo ir S. Vainiūnui, labiausiai už Rapsodiją – individualaus stiliaus, tautinio atspalvio kūrinį, nestokojantį disonansiškumo, polifoninių darinių.
Užklijuota „formalisto“ etiketė nulėmė ir kitų minėtų ankstyvų S. Vainiūno kūrinių likimus. Tik Trio turėjo progų skambėti dažniau, o Koncertas ir Rapsodija buvo ilgam išbraukti iš koncertinio gyvenimo. 6-o dešimtmečio pradžioje dangus kiek praskaidrėjo, įtampa atslūgo, Vainiūno muzika vėl sulaukė pripažinimo, nors dar ilgokai joje bus įžvelgiamos „žalingos tendencijos“ – esą heroizmo stoka, per didelis susižavėjimas sutartinėmis. Vis dėlto šiuo dramatišku laikotarpiu kompozitorius neišsižadėjo savo kūrybinių principų. Jausdamas ideologinį spaudimą, jis mažiausiais kompromisais sugebėjo išlaikyti kūrybinį orumą, o jo muzikos stilistika per visą gyvenimo kelią palaipsniui evoliucionavo, išsidriekdama savitu mąstymu bei stiliumi. Ypač tai pastebima jo instrumentinėje kūryboje.
Kūrybinis palikimas
Vainiūno muzikos palikime be abejonės vyrauja fortepijono tembras – tą liudija ne tik solinės kompozicijos, bet ir kameriniai ansambliai, orkestriniai opusai: keturi koncertai fortepijonui ir orkestrui, soliniai ciklai bei pavienės miniatiūros, du fortepijoniniai kvintetai, „Muzika“ dviem fortepijonams ir styginių kvartetui. Individualus šio kompozitoriaus stilius buvo palytėtas neoromantizmo ir impresionizmo tendencijų, kurios sąveikavo su lietuvių muzikiniu folkloru. Nors kompozitorius nuosekliai nesinaudojo moderniomis XX a. komponavimo sistemomis, jis nebuvo muzikos naujovių priešininkas, jomis nuolatos domėjosi. Jo kūryboje ypač daug dėmesio skiriama ritminei, harmoninei išmonei. Vėlyviems Vainiūno opusams būdinga išplėstinė (dvylikagarsė) tonacija, poliharmonija, sudėtingos intervalinės, akordinės struktūros, modalumo ar sonorikos apraiškos. Akivaizdu ir tai, kad Vainiūnas per visą savo kūrybinę veiklą išliko nuoseklus, tad jo muzika visada atpažįstama, nes grįsta tvirtais struktūriniais principais, būdingų individualių bruožų kompleksu. Tarp jų – sutartinių ataidai, akcentiniu nereguliarumu formuojamas gyvybingas pulsas, improvizaciškumas.
S. Vainiūno kūrybai šiandien gyvybingumo suteikia keli aspektai. Visų pirma, ilgametė fortepijono pedagogo patirtis lėmė, jog jo muzika atrado savo vietą ir jo klasės studentų repertuare. Antra, gyvybingumo jai taip pat suteikė jo dukros, abi aktyvios muzikės – pianistė Birutė Vainiūnaitė ir smuikininkė Audronė Vainiūnaitė. Galiausiai, nuo 1965 m. kas dveji metai rengiamas Stasio Vainiūno pianistų konkursas, 1993 m. tapęs tarptautiniu, o nuo 2006 m. prisijungęs ir kamerinių ansamblių kategoriją. Visi šie aspektai patvirtina, kad S. Vainiūno muzikos sklaidai lemtingų paskatų turėjo atlikėjų iniciatyva, koncertiškas jo sukurtos muzikos pobūdis.mprovizaciškumas.
© Vytautė Markeliūnienė
Lietuvos muzikos link Nr. 17
English
Pусский